Mauzoliejus
Kunigaikščių Radvilų mauzoliejus – Kėdainių krašto muziejaus filialas. Kripta Evangelikų reformatų bažnyčioje (XVII a. vid.) restauruota 1995 m., unikalūs XVII a. kunigaikščių Radvilų sarkofagai baigti restauruoti 2001 m. balandžio mėnesį. Tai pirmoji atkurta XVII a. LDK didikų kapavietė Lietuvoje, įrengta vienoje iš seniausių ir didžiausių protestantiškų bažnyčių visoje buvusioje Abiejų Tautų Respublikoje. Mauzoliejuje saugomi 6 unikalūs XVII a. nacionalinės reikšmės dailės ir istorijos paminklai – kunigaikščių Kristupo Perkūno (1547–1603), Jonušo (1612–1655), Mikalojaus (1610–1611), Jurgio (1616–1617), Stepono (1624–1624) ir Elžbietos (1622–1626) Radvilų sarkofagai. Bažnyčioje įrengta paroda, pasakojanti apie Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčios istoriją, mauzoliejuje palaidotus kunigaikščių Radvilų šeimos atstovus, sarkofagų restauravimą.
Stounhendžas
1995 m. Ruoščių kaime oficialiai nustatytas ir dideliu laukų akmeniu pažymėtas Lietuvos geografinis vidurys (55°19’š. Pl. ir 23°54’r. ilg.). Pagal architekto Vytauto Kundroto projektą buvo atgabenti dar du akmenys, simbolizuojantys Žemaitiją ir Aukštaitiją. 2009 metais įrengtas naujas ženklas. Ant akmenų pastatyta granito lentelė su iškaltomis geografinio vidurio koordinatėmis.
2021 m. prie Lietuvos geografinio centro sukurta Stounhendžą primenanti ,,Meilės ir taikos gėlė” – dvylikos didelių 36 m skersmens lauko akmenų ratas, kurio centre stovi tryliktasis akmuo.
Kėdainių krašto muziejus
Kėdainių krašto muziejus ir Daugiakultūris centras siūlo didelę įvairovę edukacinių pamokėlių, jos apima istoriją, dailę, etnokultūrą, žydų kultūros paveldą ir daugiakultūriškumą, skirtos įvairaus amžiaus vaikams bei suaugusiems. Paruoštos kelios ilgos edukacinės programos, kuriose yra įtrauktos mokomosios ekskursijos ir darbas architektūriniuose objektuose. Taip pat sudaryta galimybė apsirengti renesansinio stiliaus rūbais, pasipuošti XIX a. dvaro aksesuarais. Išsamesnę informaciją rasite muziejaus svetainėje.
2019 m. muziejuje įrengtos naujos interaktyvios ekspozicijos. 3D akinių pagalba turėsite galimybę sudalyvauti pirmajame Lietuvos Nepriklausomybės kovų mūšyje, vykusiame prie Kėdainių. Interaktyvus maketas „Kėdainių aukso amžius XVII a. miesto gyventojų pasakojimuose“ supažindins su gyvenimu Kėdainiuose XVII amžiuje. Išgirsite reformatų ir liuteronų kunigo, katalikės, škoto, gimnazisto, šuns ir žydų pasakojimus.
Kėdainių senamiestis
Kėdainių senamiestis – valstybės saugomas urbanistikos paminklas, vienas iš septynių Lietuvoje. Senamiestyje išlikę nemažai vertingų gotikos, renesanso, baroko ir klasicizmo stiliaus bruožų turinčių pastatų, keturios XV–XVII a. prekybos aikštės, istorinis gatvių tinklas. Miesto istorija skaičiuojama nuo 1372 m., kai Kėdainių vardas pirmą kartą paminėtas Hermano Vartbergės Livonijos kronikose. Iki XVI a. augo ir vystėsi stichiškai, XVI amžiuje pradėtas planuoti pagal Valakų reformą.
Kėdainių senamiestis – muziejus po atviru dangumi, pasakojantis turtingą miesto ir Lietuvos istoriją. Čia nėra pigios butaforijos – tik tai, kas autentiška, tikra ir nesumeluota, kas pasiekė mūsų laikus iš praėjusių amžių. Apsilankymas Kėdainių senamiestyje suteiks nepakartojamą istorinę patirtį, nes vaikščioti vingiuotomis senamiesčio gatvelėmis – tarsi vaikščioti po XVII amžiaus miestą. Unikaliame senamiesčio audinyje – čia gyvenusios margos, įvairiatautės bendruomenės palikimas, didikų Radvilų dvasia, svarbūs Kėdainių miesto ir Lietuvos įvykiai.
Sakralinis kompleksas Paberžėje
Paberžė ilgą laiką garsėjo kaip piligrimystės vieta, mat čia kunigavo vienuolis kapucinas Algirdas Mykolas Dobrovolskis – Tėvas Stanislovas. Jo dėka mažas kaimelis tapo traukos centru – pasiklausyti pamokslų, pasikalbėti apie gyvenimą atvažiuodavo žmonės iš visos Lietuvos. Šiandien Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnytėlėje, svirne ir klebonijoje gausu liturginių ir buities reikmenų, kuriuos rinko Tėvas Stanislovas ir vadino ,,saugotuvėmis“. Liaudies meistrų statytoje bažnyčioje (1787 m.) gausu sakralinių vertybių, Vinco Svirskio kryžių, jos puošmena – iš medžio išdrožtas altorius. Buvusiame Šilingo dvare (XVIII a.) įkurtas vienintelis Lietuvoje 1863 m. sukilimo muziejus. Išsaugoti istorinius ir kultūrinius paminklus, taip pat Liaudės ir Nykio upelių slėnių gamtinį kompleksą įsteigtas Paberžės kraštovaizdžio draustinis.
Miesto parkas ir minaretas
Kėdainių miesto parkas įsikūręs buvusioje Kėdainių dvaro sodyboje. Išlikusį dvaro sodybos kompleksą sudaro minaretas, pietų ir šiaurės rūsiai, vartai ir parkas. Kai 1811 metais Kėdainiai atiteko vokiečių kilmės lenkui grafui Pranciškui Čapskiui, pastarasis įkūrė dvaro sodybą buvusiame Radvilų palivarke. M. Hutenas Čapskis praplatino Dotnuvėlę, įrengė tvenkinius, supylė salas, pastatė tiltelius ir užveisė parką. Po 1863 m. sukilimo dvaras iš Čapskio buvo konfiskuotas, atiteko vokiečių kilmės rusų armijos generolui, grafui Eduardui Totlebenui. E. Totlebenas rekonstravo dvaro rūmus, perplanavo parką, Krymo karui atminti apie 1880 m. pastatė 28 m aukščio minaretą. Viena legenda pasakoja, kad generolas jį pastatė musulmonų tikėjimo žmonai, kita sako, jog egzotiškąjį statinį jis išmūrijęs meilužei, trečia skelbia – minaretas atgabentas iš Bulgarijos miesto Pleveno: ten generolas per 1877–1878 m. Rusijos ir Turkijos karą jį dažnai lankydavęs ir pavargęs nusnūsdavęs ant jo laiptų. Greičiausiai statinys buvo pastatytas iš sentimentų Balkanams. Iš minareto Kėdainių ir jų apylinkių savininkas rodydavo svečiams parką ir savo valdas. Mečetėje ir aivane generolas saugojo savo praeitį šlovinančius daiktus. Minareto aukštis – 28 metrai. Ilgainiui tai tapo romantiška pasimatymų vieta. 1944 m. rūmus susprogdino vokiečiai. Išliko minaretas, vartai, rūsių dalys, peizažinis XIX a. parkas. Parke įrengti pėsčiųjų ir dviračių takai, atkurtas ir rožėmis apsodintas buvęs parteris. Pagrindinis įėjimas į parką – iš J. Basanavičiaus g. pusės. Iš geležinkelio stoties į parką patenkama perėjus geležinkelio pervažą – atsidursite prie pat minareto.
Gurkė
Produktai iš agurkų: agurkų džemas, agurkų midus, pagardai su agurkais, liofilizuoti agurkai šokolade, agurkiniai zefyrai, agurkiniai ledinukai…
Krautuvėlė „Gurkė” – tai vieta, kurioje susipina tradicija ir modernumas, kur galite atrasti naujus skonius ir parsivežti dalelę Lietuvos į savo namus. Parduotuvėlė didžiuojasi atgaivinusi Kėdainių agurkų kulinarinį turizmą – sukurtas agurkų džemas, agurkiniai zefyrai, liofilizuoti agurkai šokolade, agurkiniai pagardai, agurkinis muilas, kremas.
Krautuvėje rasite įvairiausių vietinių maisto produktų, kurie atspindi lietuvišką virtuvę ir skonį. Kėdinių turistą taip pat nustebins ir rankų darbo suvenyrais – tekstile, vaško dirbiniais, magnetukais, ženkliukais.
Skinderiškio parkas
Lietuvos viduryje, Žemaičių aukštumos ir Vidurio lygumos sandūroje, prie Šušvės vingių, žaliuoja Skinderiškio dendroparkas. Užima 125 ha teritoriją, suskirstytas pagal geografines augalų kilmės zonas. Dendrologinio želdyno vardą gavo dėl jame tarpstančių daugelio rūšių iš įvairių pasaulio kraštų atgabentų egzotiškų medžių, krūmų, lianų, kurie paprastai auginami vien botanikos ir dendrologiniuose soduose. Čia auga 1 300 rūšių, porūšių, varietetų, formų ir veislių medžių, krūmų, lianų. Parke įrengtos pavėsinės, suolai. Parko įkūrėjas – Kęstutis Kaltenis (1935–2022), 1993 m. apdovanotas Valdo Adamkaus premija. Lankymas yra nemokamas, o parkas atviras visą parą.
Mikalojaus Daukšos ąžuolas
Tai seniausias Kėdainių miesto ąžuolas (apimtis – 5,4 m, skersmuo – 1,70 m, aukštis – 23 m). Pasakojama, kad jį pasodino Mikalojus Daukša, lietuvių raštijos pradininkas, gimęs netoli Kėdainių, Babėnuose. M. Daukša – ryški lietuvių raštijos formavimosi asmenybė. Jis buvo švietėjas, humanistinių idėjų reiškėjas, gimtosios kalbos teisių XVI a. gynėjas, vienas pirmųjų lietuvių literatūrinės kalbos kūrėjų, padėjęs pagrindus raštijai Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje.
Vincas Svirskis ir Kėdainių kraštas
Vincas Svirskis, vienas žymiausių Lietuvos kryždirbių ir talentingiausių senosios lietuvių liaudies monumentalistikos kūrėjų, gimė Krekenavos valsčiuje, Glitėnų kaime 1835 m. sausio 28 d. Jo biografija apipinta legendomis, atsekama tik iš surinktų žmonių pasakojimų. Paveikslas išliko tik žodinis, perduodamas iš lūpų į lūpas. Savamokslis, vienišius, be pastovios pastogės virš galvos, buvo keistuolis savo meto aplinkoje. Visą gyvenimą keliavo pėsčias iš kaimo į kaimą, lyg ženklindamas savo kelią: sustodamas ten, kur žmonės norėdavo papuošti savo sodybas ir pakeles įstabiais jo rankų kūriniais ar įprasminti svarbius savo gyvenimo įvykius. Kunigai Svirskio kryžių nevertino, vadino ,,balvonais“, atsisakydavo šventinti, nes daugelyje šventųjų matomi valstiečių tipažai (šventumą pabrėžia tik atributika), o kai kada šventasis pavaizduotas kaip savimi patenkintas, išdidus ponas su prie kojų suklupusia nusidėjėle, prašančia atleidimo. Spėjama, kad V. Svirskis lankė parapinę Krekenavos mokyklą, o drožinėti pradėjo piemenaudamas. Spaudos draudimo metais palaikė ryšius su knygnešiais. V. Svirskio darbai puošė Krekenavą, Surviliškį, Ibutonis, Žibartonis, Miegėnus, Pakruostę, Josvainius, Krakes, Grinkiškį, Gudžiūnus, Vandžiogalą, Babtus ir kitus kaimus.
