Sakralinis paveldas – daugiakultūrės istorijos liudininkas

Maršruto pradžia – gotikos stiliaus Šv. Jurgio bažnyčia (1), seniausias išlikęs pastatas mieste (Šėtos g. 10). Legenda byloja, kad bažnyčią pastatė kryžiuočiai, sunaikinę pagonių šventovę ir toje vietoje pastatę katalikų bažnyčią. Kai kurios išlikusios detalės verčia manyti, jog ji buvo statoma ir kaip gynybinis įtvirtinimas. Pastatyta ant aukšto Nevėžio kranto, šalia Varlupio upelio, kuris bažnyčią apjuosia tarsi salą. Nuo XVI a. vid. iki 1627 m. bažnyčią buvo užėmę protestantai. Bažnyčios sienų storis – apie 1,5 m, presbiterijos siena plonesnė – 1 m pločio. Renesanso stiliaus varpinė pastatyta XVI a. Gotikos formos geriausiai išliko presbiterijos dalyje, šoniniai fasadai labiau pakeisti. Presbiterijos skliautai – XVI a., šoninių navų skliautai – XVIII a., pagrindinės navos kryžminiai skliautai – XIX a. Pagrindinis altorius – baroko stiliaus, rekonstruotas XVIII a. II p. Šoniniame altoriuje kairėje pusėje – vertingas XVIII a. paveikslas ,,Marija rožančine“, centriniame altoriuje – XVII a. šv. Pauliaus ir šv. Petro skulptūros, šv. Jurgio paveikslas. Bažnyčia atvira pamaldų metu.

Evangelikų reformatų bažnyčią (2) (Senoji g. 1) reformatų gyvenamoje dalyje pastatė garsiosios Radvilų giminės atstovai: 1631-aisiais pradėjo Kristupas II, o po 21 metų užbaigė jo sūnus Jonušas. Šioje miesto dalyje gyveno evangelikų reformatų bendruomenė. Bažnyčia renesanso stiliaus, jos interjeras didingas, bet santūrus: evangelikai reformatai itin propagavo kuklumą. Bažnyčią puošia XVII a. sietynas. Ąžuolinė bažnyčios sakykla ir sienų apdailos plokštės (XVII a. I p.) išdrožinėtos stilizuotais augalais, kabančiomis skraistėmis, vaisių kekėmis, žvėrių kaukėmis. Drožėjas šias detales sukomponavo pagal XVI amžiaus Nyderlandų manierizmo iš Antikinės dailės perimtą vadinamąjį grotesko motyvą. Šiuos unikalius kūrinius pavyko išsaugoti nepaisant to, kad Napoleono armijos kariai jų šventovėje buvo įsirengę arklides, o sovietmečiu bumbsėdavo krepšinio kamuoliai – čia buvo sporto salė. Vertingos kunigaikščių Radvilų ir kunigų ložės sovietmečiu pradingo be pėdsakų. Šios bažnyčios krikštykla saugoma Nacionaliniame muziejuje. Kunigaikščių Radvilų mauzoliejus atkurtas 2001 m.: čia saugomi 6 unikalūs XVII a. nacionalinės reikšmės dailės paminklai – kunigaikščių Kristupo Perkūno (1547–1603), Jonušo (1612–1655), Mikalojaus (1610–1611), Jurgio (1616–1617), Stepono (1624–1624) ir Elžbietos (1622–1626) Radvilų sarkofagai. Bažnyčioje įrengta paroda, pasakojanti apie Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčios istoriją, mauzoliejuje palaidotus kunigaikščių Radvilų šeimos atstovus, sarkofagų restauravimą. Renesanso stiliaus varpinė su laikrodžiu buvo pastatyta XVIII a.

Sinagogų kompleksas (3): XVIII a. didžioji vasaros sinagoga (Paeismilgio g. 12a) ir XIX a. mažoji žiemos sinagoga (Senosios Rinkos a. 12). Mažosios sinagogos pirmajame aukšte meldėsi vyrai, čia išlikę keturios stambios kolonos, kurios žymi bimos vietą centre, antrame aukšte – moterų galerija. Dabar mažojoje sinagogoje įsikūręs Daugiakultūris centras, čia įrengta ekspozicija apie žydų bendruomenės istoriją ir Holokaustą. Didžioji vasaros sinagoga – baroko stiliaus. Medinis aron ha kodešas ir itin puošnus interjeras buvo sunaikintas Antrojo pasaulinio karo metais. 1941 m. vokiečiai čia laikė arklius, pokario metais čia buvo Vartotojų kooperatyvo sandėlis. Po rekonstrukcijos įsikūrė Dailės mokykla. Interjero puošyba neatkurta, o buvusioje salėje ir II aukšte įrengtos mokymo klasės. Sinagogoje dažnai eksponuojamos mokyklos moksleivių, mokytojų bei kitų menininkų darbų parodos. Prie sinagogų stovėjo skerdėjo namelis, kur buvo ruošiama mėsa košeriniam valgiui. Jis buvo susprogdintas 1944 m., tą vietą dabar žymi akmenų grindinys, kur 2011 m. pastatytas paminklas Holokausto aukoms atminti. Dievo apvaizdos akyje yra 2 076 gilzės – būtent tiek, kiek žydų buvo sušaudyta.

Sinagoga (Smilgos g. 13). XIX a. klasicizmo stiliaus sinagoga, kadaise pastatyta turtingo siuvėjo I. Vilnerio, šiuo metu priklauso Lietuvos žydų bendruomenei, yra apleista. 1997 m. rugsėjo 14 d., minint Vilniaus Gaono Elijahu 200-ąsias mirimo metines, ant šios sinagogos šiaurinės sienos buvo prikaltos granitinės atminimo lentos: ,,XVIII a. pr. Kėdainiuose gyveno ir studijavo Talmudą genialusis žydų religinis mąstytojas Vilniaus Gaonas Elijahu.“ Šiuo metu joje įsikūrusi Dailės mokykla.

Šv. Juozapo bažnyčios ir buv. Karmelitų vienuolyno ansamblis (4). Liaudies baroko stiliaus bažnyčią (Radvilų g. 10) šalia vienuolyno (Didžioji g. 19) pastatė vienuoliai karmelitai, apsistoję Kėdainiuose XVIII a. pr. Monumentalaus, sudėtingo, daugiaplanio tūrio, su trimis bokšteliais (kadaise buvę 5), ji baigta statyti 1766 m. Fasade – du bokštai, kuriuos jungia frontonas. Pastatyta iš preciziškai suręstų pušų rąstų. Interjeras – šviesus ir žaismingas, gausus manieringo baroko papuošimų. Autentišką vargonų prospektą puošia rokoko stiliaus ornamentai. Bažnyčioje buvo gausu dekoratyvinės tapybos, kurios dauguma remonto metu panaikinta. Vis dėlto, išliko tapytos rozetės, iliuziškai imituojančios lipdinius. Iš kadaise buvusių penkių altorių liko trys. Didžiajame altoriuje – vertingas XVIII a. Šv. Juozapo su kūdikiu paveikslas su metalo aptaisais. Išlikusi autentiška nagingo meistro drožinėta sakykla. Kairiajame šoniniame altoriuje išlikęs XVIII a. Švč. Mergelės Marijos paveikslas su metalo aptaisais. Dešiniajame šoniniame altoriuje – Švč. Jėzaus Širdies paveikslas. Šalia stovinti varpinė – to paties laikotarpio kaip ir bažnyčia. 1832 m. karmelitų vienuolynas panaikintas, patalpos paverstos kareivinėmis, 1958 m. jose įsikūrė Elektros aparatūros gamyklos gamybiniai cechai, o karmelitų bažnyčia buvo uždaryta ir paversta gamyklos sandėliu. 1991 m. bažnyčia ir vienuolyno pastatai restauruoti, grąžinti tikintiesiems. Buvusio vienuolyno patalpose šiuo metu įsikūręs Kėdainių krašto muziejus. Bažnyčia ir varpinė – vertingi medinės lietuvių liaudies meno ir architektūros paminklai.

Kristaus Atsimainymo stačiatikių cerkvė (5) (Gedimino g. 1). Stačiatikybės pradžia Kėdainiuose siejama su 1648 m., kai Jonušas Radvila įsakė pastatyti medinę cerkvę savo antrajai žmonai Marijai Mogilaitei Lupu, kuri išpažino stačiatikybę. Senoji Šv. Andriejaus cerkvė ilgainiui sunyko, tapo nesaugi, todėl buvo uždaryta. Šiuo metu ji – Rumšiškėse, Lietuvos liaudies buities muziejuje. 1861 m. buvo rekonstruotas ir pritaikytas cerkvei dabartinės cerkvės vietoje stovėjęs mūrinis gyvenamasis namas. Sienos – plytų mūro, stogas – medžio konstrukcijų, dengtas skarda. Cerkvę puošia sieninė tapyba, puošnus ikonostasas, kuriame yra ikonų su lentelėmis su fundatorių vardais. 1994 m. dailininkas Vitalijus Serapinas (šiuo metu jis įšventintas į dvasininkus, tarnauja Vilniuje) nutapė sienas, pavaizduodamas Ambrosijų Optinskį, Sergijų Radonežskį, Siluaną Afonskį, Šv. Joaną Kronštadskį. 1997 m. dailininkas Vladimiras Podgorny naujai, vietoje sugadintojo, ištapė kupolo skliautą. Cerkvės viduje ir šventoriuje – memorialiniai paminklai, skirti buvusiam Kėdainių stačiatikių brolijos garbės nariui Piotrui Stolypinui. Nuo 1896 iki 1901 m. jis vadovavo parapinei labdaros organizacijai. Cerkvės altorius trijų tarpsnių, jį sudaro XX a. pr. ikonos. Atidaryta pamaldų metu.

Evangelikų liuteronų bažnyčia (6) (Vokiečių g. 7). Naujame rajone – Jonušavoje – vokiečiai apsigyveno XVII a. I p. Mūrinė ir dabar tebestovinti bažnyčia buvo baigta statyti ir pašventinta 1679 metais (jos bokštas dėl epidemijų ir karų iškilo tik 1714 metais). Bažnyčios viduje išliko meniška paminklinė lenta su lotynišku įrašu Adomui Freitagui – gydytojui ir garsiam karinių įtvirtinimų inžinieriui, 1647–1650 metais dėsčiusiam Kėdainių gimnazijoje matematiką. Šiauriniame priestatėlyje yra palaidotas vienas pirmųjų Kėdainių vaistininkų Jonas Fišeris (1666 m.). Kalbama, kad 1701 m. Šiaurės karo metu šioje bažnyčioje pamaldose dalyvavo Švedijos karalius Karolis XII. Nuolaidžiame šlaite bažnyčią iš trijų pusių supo kapinės. Rytinėje dalyje yra vertas dėmesio Kėdainių pašto viršininko ir miesto gydytojo Fridricho Kaneinio antkapis – akmeninė plokštė, kurioje atvaizduotas senovės paštininkų simbolis – gandras. Po juo vokiškai rašoma: „… Maras jam atnešė mirties žinią. Jis mirė todėl, kad padėjo kitiems. Tilžė išvydo jį į pasaulį atėjusį 1663 m. liepos 3 d. Kėdainiai apverkė jo mirtį 1710 m. rugpjūčio 6 d.“ Fridrichas Kaneinis tapo auka tuomet siautėjusios maro epidemijos, kurios metu žuvo du trečdaliai krašto gyventojų. Kėdainių evangelikų liuteronų parapija veikė iki 1944 metų. 1949 m. sovietinė valdžia konfiskavo bažnyčią ir pavertė ją sandėliu. Bažnyčios vidus buvo sunaikintas: sugriautas altorius, sakykla, suolai, paveikslai, vargonai ir visa kita. Bažnyčioje tuo metu buvo laikomos gyvulių odos, apipiltos druskomis. Druskos įsigėrė į bažnyčios sienas ir ėmė jas ardyti. Interjero sienose buvo aptikta XVII amžiaus freskų: ties altoriumi – švento Petro ir švento Povilo, pietinėje sienoje – evangelistų švento Luko ir švento Jono, o šiaurinėje – švento Morkaus ir švento Mato atvaizdai. Tai vienintelis atvejis Lietuvoje, kad liuteronų bažnyčia būtų buvusi taip išpuošta sienine tapyba. Deja, istorinės freskos nuo sienose įsigėrusių druskų labai nukentėjo. Jas kiek įmanoma atkūrė restauratorė Zita Rutkauskienė. Liuteronų parapija vėl buvo atkurta 1993 m.

Dar vienas egzotiškas kulto pastatas – minaretas. Jį rasite miesto parke. Religiniams tikslams jis niekuomet nebuvo naudojamas, kaip parko dekoraciją jį pastatė Kėdainių savininkas vokiečių kilmės rusų armijos generolas grafas E. Totlebenas apie 1880 metus. Ilgainiui, jo atsiradimas apaugo įvairiomis romantiškomis legendomis. Viena jų sako, kad minaretą jis pastatė savo musulmonei mylimajai…