1911 m. Šeteniuose, dvarelyje prie Nevėžio, gimė Česlovas Milošas – Kėdainių krašto garbės pilietis, poetas ir rašytojas, literatūros istorikas, filosofas, vertėjas, didis mąstytojas, literatūrinės Nobelio premijos laureatas, bendros Europos idėjos puoselėtojas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tradicijos aristokratas. Visas maršrutas driekiasi palei vaizdingą Nevėžį, su meile Česlovo Milošo aprašytą. Viename iš eilėraščių Č. Milošas prisipažįsta: ,,Kad ir kur klajočiau, po kokius žemynus, visada buvau atsigręžęs veidu į Upę…“ Milošo kūryboje Nevėžis vaizduojamas kaip paslaptinga ir magiška vieta, kur yra ,,daug velnių, daug daugiau negu bet kur kitur“. Prie Nevėžio – Milošo vaikystės vietų vardai, minimi jo prisiminimuose: Šeteniai, Apytalaukis, Šventybrastis, Kalnaberžė, Sirutiškis – su savo dvarais ir parkais, terasomis nusileidžiančiais prie upės.
Pirmą kartą paminėtas 1371 m. Išlikusi Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia, pastatyta 1635 m. Šioje bažnyčioje tuokėsi Česlovo Milošo tėvai, o Apytalaukio parapijoje jis buvo pakrikštytas: ,,Krikštytas buvau, velnio atsižadėjau / Apytalaukio parapijoj, Kėdainių paviete… Apytalaukyje rusų kalba surašyta mano krikšto metrika.“ (Kur saulė pateka ir kur nusileidžia) Neorenesanso stiliaus Apytalaukio dvaro rūmai pastatyti XIX amžiuje grafų Zabielų, šiuo metu apleisti.
Gineitų kaime pastatytas stogastulpis tarpukario nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministrui Juozui Urbšiui atminti, Urbšių tėvonijos vietoje. Paminklą sukūrė Gendrikas Galvanauskas iš Paberžės. Juozas Urbšys – paskutinysis nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministras, Oskaro Milašiaus bendradarbis Lietuvos ambasadoje Paryžiuje. Tai jis Kremliuje pasirašė Lietuvos neutralumo sutartį. Lietuvą užėmusi sovietų valdžia išvežė jį į Rusiją ir daugybę metų laikė kalėjime. Galiausiai jam leista grįžti į Lietuvą, o kadangi buvo ilgaamžis, sulaukė 1990 m. atkurtos laisvos Lietuvos.
„Mano motina gimė ten pat, kur ir jos motina, ir kur buvo lemta gimti man: Šetenių dvare kairiajame Nevėžio krante, už trijų kilometrų nuo Šventybrasčio, prie pat Liaudės“. Šeteniai aprašyti Č. Milošo romane „Isos slėnis“, kur Nevėžis pavadintas Isa. Pasak Č. Milošo, ,,Isos slėnyje … dvaro, Šateinių aprašymas yra tikslus. Herojai tiksliai aprašyti, tik intriga labiau pramanyta ir simbolinė… Šateiniai nebuvo tipiškas bajorų dvaras… dvarą visi aplenkdavo, palikdavo jį ramybėje, nes jame gyveno savotiški keistuoliai… fantazuotojų pora, mano senelė ir senelis, kurių negalima imti kaip normalaus pavyzdžio … Mano senelė buvo keistuolė ir nepakentė svečių, be to, nepakentė normalaus maitinimosi, ką ir pavaizdavau Isos slėnyje.“ (Autobiografija) 1997 m. rugsėjo 7 d. atstatytame dvaro svirne įkurtas Česlovo Milošo kultūros centras, kuriame galite susipažinti su Č. Milošo gyvenimu ir kūryba. Pirmasis menininkų projektas – Tarptautinis medžio skulptorių simpoziumas „Isos slėnis“, vykęs 2001 m., Č. Milošo gimtinėje įkūrė skulptūrų parką. Vaikščiodami po parką užtiksite „Juodąją kiaulę“ (aut. A. Sakalauskas), „Magdaleną“ (aut. B. Jakštienė), „Velniuką“ (aut. A. P. Kartanas) iš Č. Milošo romano „Isos slėnis“ ir daug kitų darbų.
Gamtos ir kultūros archyvas atviroje erdvėje. 15 km nuo Kėdainių, vardą greičiausiai gavo nuo žodžio šventas ir Brastos upelio, prie kurio yra įsikūręs. ,,Gyvesnio peizažo, gražesnės vietovės kaimuos nežinau kitos nei Šventybrastis… po mumis upės juosta vinguriuoja, tenai griova giloka, šimtamečiais ąžuolais apaugusi. Akių negali atplėšti, gražu, stebuklinga, koks vaizdas, kokia derli žemė, kokie čia žmonės gyvena, kokia paprasta liaudis!“, – cituoja Jokūbą Geištorą Česlovas Milošas. Pagal vietos žmonių pasakojimus, kalnelyje, kuriame dabar stovi bažnyčia, buvusi senovės lietuvių pagoniškų apeigų vieta, ten degdavusi amžinoji ugnis. Kristaus Atsimainymo vardo bažnyčioje (1774 m.) buvo pakrikštyta Č. Milošo motina ir jis pats. Prie Brastos upelio yra 75 sukilėlių kapai, 1938 m. pastatytis betoninis paminklas. ,,Šventybrastyje palaidotas mano prosenelis Sirutis – Mykolo Siručio ir Juzefos iš kunigaikščių Druckių-Sokolinskių sūnus. Buvo du kartus vedęs: grafų Kosakovskių Eufroziną ir Veroniką Bogdanovičiūtę, primo voto Kosakovską (su ja susilaukė Milošo senelės Juzefos). Žuvo geležinkelio katastrofoje Vokietijoje 1870 m., grįždamas iš gydymosi užsieny“ (Tėvynės ieškojimas).
Lankytojų centre apžiūrėkite ekspoziciją apie Nevėžio senvages, apžvelkite Nevėžio slėnius iš apžvalgos bokšto ir dešiniuoju Nevėžio krantu grįžkite atgal.
Bakainių piliakalnis – vienas išraiškingiausių iš 12 rajono piliakalnių, Krekenavos regioninio parko pietiniame pakraštyje.
Senas miestelis, kuriame palaidotas žymiausias Lietuvos dievdirbys Vincas Svirskis. Yra išlikusi XVIII a. medinė Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia, o jos papėdėje, Nevėžio slėnyje – poilsio zona, čia galite apsistoti su palapine nakčiai, įrengtos pavėsinės su stalais. Netoliese – ,,beždžionių tiltas“.
Kalnaberžės dvaras priklausė Radviloms, Čapskiams, tačiau už dalyvavimą 1863 m. sukilime iš jų konfiskuotas. Česlovas Milošas rašė: ,,Kalnaberžė – kaip išversti? Gal: Beržų kalnelis… mamos jaunystės metais ji (Kalnaberžė) priklausė ministrui Stolypinui. Ministras Stolypinas turėjo gerą skonį ir nutarė įsikurti gražiausioje imperijos dalyje… Jie čia praleisdavo vasarą, gražioje Imperijos provincijoje,/ Artimiausi mano senelių Kunatų kaimynai už upės./Vaikystėje girdėjau apie valtį su ratais ir rankine pavara./ Važinėta vakarais, lankytasi dažnai,/ Stolypinas mylėjo jaunas Kunataites.“ (Rinktiniai eilėraščiai). Stolypinai irgi lankydavosi Šeteniuose. Vėliau Kalnaberžės dvaro savininkai keitėsi: jis priklausė Kaziui Binkiui, deja, taip ir nesugebėjusiam tapti tikru dvarininku ir išmokėti paskolos. Dar vėliau – Vidaus reikalų ministerijai, įsteigusiai čia nepilnamečių koloniją. Yra išlikę rūmai, ūkiniai pastatai, parkas (apleisti). Tik išvažiavę iš dvaro sodybos ir pasukę dešinėn, kairėje kelio pusėje pamatysite R. Idzelio sukurtą ąžuolo skulptūrą, simbolizuojančią Kalnaberžės praeitį, dabartį ir ateitį (sukurta 2011 m, 640 m. vardo minėjimui).
Kadaise Sirutiškis buvo vadinamas Panevėžiu, tačiau kai dvarą įsigijo atsargos karininkas, Vitebsko pilininkas, senatorius Simonas Sirutis, vietovę imta vadinti Sirutiškiu. Česlovo Milošo proseneliui Simonui Siručiui priklausė ir Šeteniai, kur jis gimė. ,,Mano senelis Kunatas per santuoką atėjo į kitą prie Nevėžio įsikūrusią šeimą, labai vietinę, Siručius. Tai buvo mano močiutė Józefa Syruć, taigi linija, jau esanti mano apylinkėse.“ (Autobiografija) Vėliau dvaras atiteko Komarovskiams, kurie ir pastatė istorizmo stiliaus rūmus ant Nevėžio šlaito. Išlikę dvaro rūmai, parkas, neogotikos stiliaus rūkykla. Dvaro rūmai, nors vertingi istoriniu ir architektūros požiūriu, šiuo metu apleisti. Sirutiškyje rekomenduojame užsukti į kavinukę, ypač, jei esate su vaikučiais – viena salė įrengta specialiai jiems.
